"Mano stipresnis ryšys su „Auksine giria“ atsirado tik  praeitų metų rudenį, kuomet atvykau į „jos“ svečius su tikslu: sužinoti girios tikrąją paslaptį. Vis girdėdavau gražiausias kalbas bei matydavau veiduose laimę žmonių, kurie tik ir svajodavo kiekvieną savo dieną praleisti šioje vietoje. Auksu nutvieksto lobio užsimaniau ir aš, tačiau, kol jo idėją dar tik padangėm nešiojau, jis pats pas mane netikėtai atsibeldė: gavau pasiūlymą prisijungti prie savanorių komandos virtuvėje. Kadangi viskam pirmiausia sakau „taip“, o vėliau mąstau „kaip“, prie laisvo laiko įkomponavau ir šį savanorystės bei naujų atradimų planą. Dalimi paslapties pasidalinsiu – giria atskleidė, kokią kantrybę su savimi nešiojuosi (gavau barti, kad net į tualetą nenueinu ar vandens niekaip neišgeriu...), bei išmokė pagaliau stabtelėti ir pasinerti į save. Tačiau čia lobis kiekvienam vis prie kitos pušies, o toji paslaptis atsiskleidžia tik nuvykus ir įkvėpus. Patyrimo, džiaugsmo, gyvenimo ir, aišku, šviežutėlio oro." - Emilija Lementauskaitė